Princesės sapnas

Kur yra tavo lobis?

Jeigu būčiau princesė, šukuočiau savo princesiškus žvilgančius plaukus auksiniu šepečiu, šypsočiausi visiems ir linksėčiau nepažįstamiems.
Puoščiausi gražiausiomis suknelėmis, pūstomis lyg tortai, išsiuvinėtomis auksiniais siūlais. Kvepėčiau lyg gėlė, mirksėčiau lyg lėlė. Dalinčiau pasauliui savo šypseną ir juoką, mojuočiau pro balkoną, kalbėčiausi su paukščiais ir gerčiau tik šampaną.

O dabar, puošiuosi tik kai noriu, šukuojuosi šepečiu, kurį man nupirko mama, kai dar buvau visai maža. Dėviu prigludusias suknias ir šypsausi tiems, kurie šypsosi man. Mojuoju svečiams ir iki paryčių kalbuosi su geriausiais draugais. Geriu žalią arbatą – kai gera, kai liūdna, kai skauda ir kai linksma. Turiu namus, o ne didelę pilį, turiu minkštą sofą, o ne medinį sostą.

O mano princas pabėgo, lyg pasibaidęs arklys. Nepasakė kur ir kodėl, nepaklausė manęs, ar man bus sunku. Žiūriu į savo karalystę iš aukšto bokšto ir jo nematau, nes jo čia nėra. Užsidedu savo princesės karūną, kartu su karališka šypsena, ir linksiu miestelėnams, juokiuosi ir sukuosi ratu. Nes mano karalystės sienos aukštos ir tvirtos, mano bokštas nepasiekiamas. Iki čia neprasibraus joks plėšikas, iki čia neatklys joks piktas ruduo. 

Ten, kur kiti jo nė nemato.

xxx