Jos laiškas

Kaip pastatyti tvirtą smėlio pilį?

Tėvų namuose žvelgiu pro kambario, kuris kadaise buvo mano, langą. Trumpam užsimerkiu ir matau tave, įvažiuojantį į kiemą savo raudonu automobiliu, išlipantį iš jo su kuklia rožinių gerberų, mano mėgstamiausių, puokšte. Bandau prisispausti prie sienos, kad nepamatytum, jog stebiu tave, ir nesugadinčiau staigmenos.

Paleisti

Ką darai kai labai labai skauda?

Stovėdama priešais ošiančią jūrą, Gabrielė galvojo, kas už jos. Kas kitoje šios didžiulės žemės balos pusėje? Tokia grėsminga, nenuspėjama ir pavojinga. Tuo tarpu – romantiška ir svaiginanti savo didybe. Ledinei bangai užliejus jos basas pėdas, Gabrielė pakelia galvą į dangų.

Nes pavasarį aš myliu

O kodėl tu neliūdi, kad praradai draugą?

Keistai nusišypsojusi ji iššoka iš automobilio į pliaupantį lietų. Keistas šypsnis, jame jis įžiūrėjo tiek daug – susijaudinimas, provokacija ir kvietimas. Bet akys nepaliko vietos abejonei.

Išblausęs pirmos meilės pėdsakas

Kodėl mane įsimylėjai?

Ištirpusio sniego balose klimpstančios kojos veda nežinia kur. Geltonos kelio apšvietimo lempos apšviečia laibų snaigių šokį. Lyg scenoje. Ištiesiu ranką, bandau pačiupti vienišą snaigytę, bet ši, nė nespėjusi nutūpti ant mano nuo šalčio įkaitusio delno, ištirpsta. Iškišu liežuvį ir, bandydama pačiupti kitą grakštuolę, sukuosi ratu. Viena snaigė, šiek tiek stambesnė nei kitos, galiausiai lyg mažas lektuvėlis nusileidžia ant mano liežuvio ir kaip mat pavirsta miniatiūriniu vandens lašeliu, kuris nė nesuvilgo mano išdžiuvusios burnos.

(Be)Prasmė

Kiek dar kartų brisi į tą pačią balą?

Kiekvieną vakarą saulei pasislėpus už plataus horizonto, Faustai pasidarydavo nejauku.

Suteikia sparnus, bet atima dangų

Kaip tu švaistai savo laiką?

-Jaučiuosi lyg savaitę būčiau miegojęs ant akmenų. Ne vienodo dydžio. Ir susiliejęs su jais.
-Žinau, lyg pervažiuotas.
-Norėjau perteikt vaizdingiau.
-Perdaug negalvok, imk dar.

Istorija ne apie suglamžytą suknelę

Kodėl mums rūpi, ką kiti galvoja apie mus?

Prieš patyliukais išsliūkindama ir uždarydama svetimo buto duris, blausioje šviesoje, besiskverbiančioje pro priešais esančio virtuvės langą, ji iš įpročio žvilgtelėjo į veidorodį ir paskubomis sugniaužė savo tamsias stambias garbanas, kad šios atrodytų nos kiek tvarkingiau.