Mano namai – visas pasaulis, o aš sau vietos nerandu. Kaip kvaila ir klaiku, kai didelėj širdy taip neramu. Ar stypčioji vietoj, ar dideliais žingsniais plačiam lauke bandai pabėgti, tas juodas stingulys gerklėj nedingsta, o ir aprimęs greit sugrįžta.
Bandai namus
surasti, nes namai – tai laimė, tiek daug gražių, spalvingų paveikslėlių tau
taip sako, visi tai žino, kodėl tu nežinai?! Ant sienos pakabinta, tiesiai prieš akis – „namai
tai ten, kur tavo širdis“! Bet
kas, jei ta širdis sau vietos niekur neranda? Kas, jei širdis tokia ištroškusi,
kad vienoje vietoje nustygti negali? O pagirdyta kaip kempinė, dar daugiau
sugerti nori.
Nuo ko tu bėgi,
taip negerai yra, turi namus turėti ir ateitį statyti, klausykis ką tau sako,
nes nieko nepasieksi. Ne, ne! Keliauk, pasaulio pamatyk, svajonių siek, suspėsi dar viską padaryti. Ir ko
dabar klausyti, kai ausys dūzgia nuo pamokslų, kai smegenys vienoj ausy
apsigyveno ir į eksperto mantiją įsisuko, žynio kepurę užsidėjo, bet kitoje
ausy širdis jau tupi ir vis krebždena, prašo nenustoti jos maitinti.
Ir sėdžiu tyloje
aš pasimetus, nes tyloje iš abiejų ausų garsiausiai dūzgia.
No comments:
Post a Comment