Gyveni sau ramiai
ir va paima netikėtai ir iššoksta spuogas ant užpakalio. Mąstai sau, ką
neteisingai padarei ir kokį ženklą čia tau dabar visata siunčia.
Nusprendi, kad tai ankstyvas vėžio požymis ir pradedi kirsti keksiukus, nes gyvenimas toks trapus ir reikia pasinaudoti visais jo malonumais.
Nusprendi, kad tai ankstyvas vėžio požymis ir pradedi kirsti keksiukus, nes gyvenimas toks trapus ir reikia pasinaudoti visais jo malonumais.
Atsikeli ryte,
apie spuogą jau pamiršai, o ir jo pačio nė ženklo (bent jau kiek pirštais
užčiuopi, nes be veidrodžio daugiau nematai. o ir su veidrodžiu šiaip nematai,
nes ne pelėda esi ir nepasisuka galva taip). Vienintelis ženklas iš vakar yra
ištinęs veidas, nes suvalgei mirtiną cukraus dozę ir skrandis toks išsipūtęs
kad apie pusryčius dar tris metus negalvosi.
Po lygiai keturių
minučių stovi prie šaldytuvo, nes negali eiti į darbą nepavalgęs, nes po to
būsi piktas ir kitiems bus nemalonu. Čia ne dėl savęs.
Valgant netyčia
apspjauni telefoną, nuvalai rankove. Na šiaip tai ranka, o ne rankove, nes jau
pasimokei ir žinai kad atsikėlus neverta iškart apsirengti, nes jei ką reikės
nuvalyti rankove tai su purvinais rūbais negalėsi eiti į darbą. Jei prisimeni,
ranką nusiplauni kai valaisi dantis, viskas ok.
Galbūt mylėjau tave sau nežinant, bet kas dabar gali pasakyti?
No comments:
Post a Comment