Maži nesusipratimai

Ilgai spoksojau į jo panosę, kraipiau galvą bandydama išsiaiškinti, ar tai, ką matau – tikrai tai, apie ką galvoju. Visai pamiršau, kas yra subtilumas ir nė trupučio nekukliai žvilgsniu tyrinėjau jo veidą vis labiau įsitikindama, kad po jo nosimi – snarglys.

Nežinau ar mano detektyvinis žvilgsnis jo visai netrikdė, ar jis tiesiog buvo perdaug įsijautęs į savo pasakojimą, bet jis neatrodė nė trupučio susidomėjęs mano veikla ir toliau čiauškė apie tai, kaip bėgdamas gatve galvojo, kaip atrodytų, jei kartu su savimi neštųsi smauglį. Visad maniau, kad bėgiojant kyla perdaug keistų minčių, todėl bėgdama visada įsijungiu rusiškos muzikos – kadangi nesuprantu nė žodžio, negaliu įsijausti į teksto gilumą, ar bandyti suprasti, kaip kojos gali nedengti sijono. Čia iš senos dainos, iš vaikystės mano. Iš vaikystės daug dainų atsimenu, nes jos, atrodo, skambesnės buvo. Arba tiesiog jas visas atliko arba koks nors Andrius arba Rytis, nebuvo sunku prisiminti atlikėją. Dabar šiek tiek sunkiau, nes ryčius pakeitė kokios nors „girls“. Ir būtinai prieš „girls“ turi būti kitas žodis, kurio niekad neprisimenu. Sakyčiau nesvarbu net, koks tai žodis, bet čia kaip su „One Direction“ ir „One Republic“ – jei pokalbio metu netyčia sumaišysi šituos du pavadinimus, per vieną sekundę gali tapti atstumtuoju, kristi visų akyse ir prarasti galimybę dar kada nors būti išklausytas ir rimtai priimtas. Tiesą sakant dar dabar tikiuosi, kad vaikinas su snargliu po nosimi sumaišė šitas dvi grupes, nes pati istorija apie jo susitikimą su mylimiausia grupe man visai patiko. Ne kiekvienas sužinojęs, kad jo mėgstamiausia grupė yra tame pačiame mieste (random sutapimas, kad tas miestas yra Vokietijoje, nors nei tu, nei jie nėra vokiečiai), toje sporto salėje, kurioje tu lankaisi, bėgtų (nes taksi išsikviesti būtų perilgai užtrukę) kelis kilometrus, įsiveržtų į sporto salę ir, permirkęs prakaitu, negalėdamas nė įkvėpti, bandytų pakalbėti su savo dievaičiais. Pasiseka, kad toje sporto salėje dirba tavo geriausias draugas, kuris pasodina tave ir liepia nusiraminti, nesidaryti gėdos ir nueiti prie grupės atgavus kvapą. Tada pagalvoji, kaip gera gauti antrą šansą. O po 5 minučių, išnaudodamas savo taip vertintą antrą šansą, pribėgi prie grupės, pasakai būgnininkui, kad jį myli, ir palikęs juos visus be žado pabėgi. Žinoma, vėliau supratęs, ką padarei, grįžti, atsiprašai ir juokiesi kartu su grupe. Vėliau dar pasiimi iš jų nemokamus VIP bilietus į jų koncertą. Like a boss. Tik mane vis dar neramina tai, kad jis sakė, jog tai buvo „One Direction“. Tikiuosi suklydo. Nors kai snarglys po vyro nosimi jau nekelia šleikštulio, panašu, jog net ir „One Direction“ jam gali atleisti.

xxx