Suteikia sparnus, bet atima dangų

Kaip tu švaistai savo laiką?

-Jaučiuosi lyg savaitę būčiau miegojęs ant akmenų. Ne vienodo dydžio. Ir susiliejęs su jais.
-Žinau, lyg pervažiuotas.
-Norėjau perteikt vaizdingiau.
-Perdaug negalvok, imk dar.

Patraukus megztinio rankovę akis užliejo raudonas pliūpsnis. Papurtęs galvą jis galėjo toliau žiūrėti į savo subadytą ranką. Jei neturi tame patirties, iš pirmo žvilgsnio būtum pagalvojęs, jog čia nebeįmanoma rasti vietos dar vienam dūriui. Rokas suabejojo. Žvilgsnis nukrypsta, galva pasisuka. Jam atrodo, jog viską, kas jam vyksta, stebi iš šalies. Megztinio rankovė kruvina. Jis apsidairo. Kipras jau lūžęs. Aplink nieko nėra. Geltonos užuolaidos. Stalas. Sofa. Aš ne namie. Kur? Stalas! Ant jo švirkštas. Kas vyksta? Juk tai dariau šimtus kartų. Ne kartą net gi ne sau. Kipras mane pavadintų bailiu. Ką pasakytų mama? Mama... Kojos išsitiesia, pakeldamos visą kūną. Žingsnis. Stalas. Apeiti. Durys. Raktas. Daugiausia laiko užima raktas. Kodėl spynų negamina didesnėmis skylutėmis raktui? Kipras pasakytų apie tai perdaug negalvoti. Negalvok. Laiptinė. Mergina. Labas. Nepažįsti? Dink, kiaune. Mostas. Laiptai. Nieko, nulipsiu. Skausmas. Nesvarbu, lengvas nubrozdinimas, atsistosiu. Tuoj. Tik truputį dar pagulėsiu. Truputį. Šaltis. Na, juk žiema. Žmonės. Nežiūrėkit, aš tik trumpam, nelieskit... švyturėliai. Matyt kokie pacanai vėl kur langą išdaužė. Juokiuosi. Mintyse. Ko jums iš manęs prireikė, eikit iš čia, aš tik trumpam... nelieskit manęs! Balta. Skauda. Nebesvarbu, po žeme neskaudės.

...aš naudoju savo fantaziją kurdama scenarijus, kurie gali niekad neįvykti, vietoj to, kad svajočiau apie planus, kuriuos įgyvendinsiu.

xxx
(2008?)