Nes pavasarį aš myliu

O kodėl tu neliūdi, kad praradai draugą?

Keistai nusišypsojusi ji iššoka iš automobilio į pliaupantį lietų. Keistas šypsnis, jame jis įžiūrėjo tiek daug – susijaudinimas, provokacija ir kvietimas. Bet akys nepaliko vietos abejonei.
Pro galinį automobilio veidrodėlį žvilgtelėjęs į atokioje aikštelėje po gatvės žibintais lietuje šokančią merginą jis nusišypso ir, lyg netikėdamas tuo, ką mato, papurto galvą. Dar kartą žvilgtelėjęs pagriebia savo striukę ir taip pat išlipa iš mašinos. Matydama baltą šypseną artėjant prie jos, mergina užsimerkia ir iškelia galvą - stambūs pavasarinio vakaro lašai prausia jos išvargusį veidą. Priartėjęs vaikinas stipriomis rankomis apsiveja panelės liemenį ir iškelia ją į viršų. Pakėlęs galvą ieško jos akių. Susitikusius žvilgsnius pertraukia nuo jos veido ir plaukų žemyn pliupsintys lietaus lašai, grakščiai nusileidžiantys ant jo kaktos ir skruostų, priversdami jį prisimerkti. Lėtai atleisdamas rankas jis leidžia merginai slysti jo glėbiu, artėti prie žemės, kuri sekundei buvo išnykusi iš po jos kojų. Stovėdami apsikabinę, susiglaudę lyg jų neskirtų nė oras, jų žvilgsniai įsiskverbia vienas į kitą.

„Reikia važiuoti, nes pavėluosiu į savo skrydį.“

Gerai, kad pavasaris. Gerai, kad lauke tamsu. Gerai, kad lyja. Lietaus lašai glamonėjasi su skruostais riedančiomis ašaromis. Gerai, kad bent akimirkai pavyko pakilti nuo šaltos ir klampios žemės.

...nes draugo neįmanoma prarasti. 

xxx

(30/01/2014)