Išblausęs pirmos meilės pėdsakas

Kodėl mane įsimylėjai?

Ištirpusio sniego balose klimpstančios kojos veda nežinia kur. Geltonos kelio apšvietimo lempos apšviečia laibų snaigių šokį. Lyg scenoje. Ištiesiu ranką, bandau pačiupti vienišą snaigytę, bet ši, nė nespėjusi nutūpti ant mano nuo šalčio įkaitusio delno, ištirpsta. Iškišu liežuvį ir, bandydama pačiupti kitą grakštuolę, sukuosi ratu. Viena snaigė, šiek tiek stambesnė nei kitos, galiausiai lyg mažas lektuvėlis nusileidžia ant mano liežuvio ir kaip mat pavirsta miniatiūriniu vandens lašeliu, kuris nė nesuvilgo mano išdžiuvusios burnos.

Sunkiai keldama peršlapusias kojas keliauju toliau. Vienas kitas automobilis pravažiuoja pro šalį, pąskui save palikdamas pėdsaką snaigėmis lyg šilku apklotame kelye. Apmirę pastatai tyliai stūkso pakelėje, mirguliuojanti lempų šviesa šokdina vienišų medžių šešėlius.

Nebyliai svajoju apie šiltus namus, saldų mamos kepamų imbierinių sausainių kvapą, tėtį kartu su sese puošiančius eglutę, mylimą šunelį, šmirinėjantį po namus bandant išsaiškinti, kokia gi to neįprasto šurmulio priežastis ir, galiausiai pasidavus, susirangantį virtuvėje prie radiatoriaus. Įsivaizduoju girgždantį sniegą po batais keliaujant sveikinti močiutės, tą šaltą orą, kurį įkvėpiu į savo plaučius.

Gilus tavo kvėpavimas pašonėje pažadina mane ir sugrąžina į realybę. Dabar jau abu sunkiai keliame savo peršlapusias kojas. Atsisuku į tave, sekundei paleidžiu tavo ranką ir, mikliai pribėgusi prie bene vienintelės sniego krūvelės, čiumpu akimirksniu tirpstantį sniegą ir suminkau sniego gniūžtę. Metu ją į tave ir tu apsimeti, jog tai buvo stipriausias smūgis, kokio kada teko sulaukti. Griebiesi už šono ir vaidini, kad tau beprotiškai skauda. Sekundei patikėjusi tavimi prišoku arčiau, o tu, netikėtai atsitiesęs, griebi mane ir neįtikėtinai galantiškai ir švelniai savo stipriomis rankomis paguldai mane ant tos pačios, bene vienintelės, sniego krūvelės. Abu juokiamės, o kai nesėkmingai bandau atsistoti, ištiesi savo ranką ir lengvai, lyg būčiau pūkelis, grąžini mane į stovimą padėtį.

Net ir dabar, nuo šios dienos praėjus jau trims metams, nesuprantu, kaip įmanoma taip grakščiai, stipriai ir tuo pačiu be galo švelniai nuversti ką nors į sniego pusnį... turbūt tik vyrai taip sugeba. Ta Kalėdų diena buvo ypatinga. Juk pirmą kartą aplankiau tave ten, saloje, kur gyveni. Pirmą kartą nešvenčiau Kalėdų kartu su savo šeima. Pirmą kartą iškeičiau šaltą Lietuvišką žiemą į drėgną ir neįtikėtinai švelnų, tuomet sunkiai suvokiamą, Škotišką gruodį. Tuomet ne pirmą kartą laikiau tavo ranką per Kalėdas. Bet paskutinį.

Šios Kalėdos bus kitokios, nes, po trijų metų pertraukos, švęsiu jas namuose, su savo šeima. Striksėsiu girgždančiu sniegu, mėgausiuosi Lietuviškų kepinių kvapais ir, pagaliau, puošiu Kalėdų eglutę namuose, kartu su šeima. Vėl, nekantraudama lyg mažas vaikas, išpakuosiu dovanas, rastas po Kalėdų eglute. O svarbiausia, kad pagaliau galėsiu dar kartą dalintis Kalėdų džiaugsmu su savo mylimaisiais. Juk būtent dėl šios priežasties mano Kalėdos prieš tris metus nusikėlė tris tūkstančius kilometrų nuo ten, kur gyvenau. Bet juk tai ir svarbiausia per Kalėdas, dalintis meile ir šiluma.

...nes pasimaišei man po kojomis tuo metu, kai turėjau ką nors įsimylėti. 

xxx

(6.12.2013)